- lūžtvė
- lū́žtvė sf. (1), lūžtvė̃ (3) 1. suverstos medžių išvartos, išlaužos, sankritos: Vė[ja]s lū́žtves suvertė – a eglių, a epušių, visaip kryžkryžiais Škn. Lūžtvė̃ miško, kad sukritę nulaužti medžiai tankmėse J. Girio[je], pjauny[je], kur lū́žtvės: kerplėšos, šlėmos, šiekštos sugriuvusios ant kita kitos, vilkai vilkučius peri J. Šiame miške privirtę didžiausios lūžtvės – nei pereiti, nei pervažiuoti negal Škn. 2. BŽ231 miško vieta, kur daug išlaužų, išvartų: Sniegas net miško lū́žtvėse ištirpo J.Jabl. Atsirado ir jos tėveliai kaži kokiose giriose, lūžtvėse Žem. Tam miške yra didelių lūžtvių, per kurias sunku pereiti rš. 3. ppr. pl. lūženos, griuvenos: Tarp ledų lūžtvių suskambo juokas, vyrų ir moterų balsai rš. | Nugarmėjo į žemę drauge su namų griuvėsiais ir kalnų lūžtvėmis rš. 4. prk. lūžis: Ryšium su gyvenama dabar Lietuvoje gilia lūžtve politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime mūsų bendrinės kalbos išsivystymas gavo naują stiprų stumsnį GK1940,103. 5. lūšna: Labiau dar giriama prasta lūžtvelė negu auksuoti rūmai rš. Kas ten anų troba – lūžtvė Krkl. 6. ppr. pl. prk. ko nors didelis kiekis, daugybė: Tenai lū́žtvių lū́žtvės yra medžių J.Jabl. O tai batvinių lū́žtvės kaip rudenį Užv.
Dictionary of the Lithuanian Language.